Įdomūs faktai apie pasaulio kalbas
Šaltiniai:
http://simutia.mylivepage.com/wiki/173/120
http://lt.wikipedia.org/wiki/Kalba
Legenda apie Babelio bokštą
Po pasaulinio tvano išsigelbėję žmonės kalbėjo viena kalba. Atėję į Senaaro žemę, jie čia apsigyveno ir nutarė pasistatyti miestą bei bokštą, kurio viršūnė siektų dangų ir kuris išgarsintų jų vardą, prieš jiems išsiskirstant po visus kraštus.
Tuomet viešpats nužengė iš dangaus, kad pamatytų miestą ir bokštą, kurį statė Adomo vaikai. Ir jis tarė: „Štai jie yra viena tauta, ir visų viena kalba; jie nemes savo sumanymo, kol jo iki galo neįvykdys. Tad sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito“. Taip viešpats ir padarė – žmonės ėmė kalbėti skirtingomis kalbomis ir liovėsi statę miestą, kuris buvo pramintas Babeliu („Babel“ senovės hebrajų kalba reiškia „sumaišymą“). Iš ten viešpats išsklaidė žmones po visus kraštus.
Biblinis Babelio miestas tapatinamas su senovės Babilonu, pirmą kartą paminėtu beveik prieš 4500 metų. XVIII a. prieš m. e. jis tapo galingos Babilonijos karalystės sostine. Šiandien ši teritorija priklauso Irakui. Už šimto kilometrų į pietus nuo Bagdado yra vietovė, kur stovėjo Babilonas. Šio šimtmečio pradžioje ten vyko didžiuliai archeologiniai kasinėjimai, leidę atkurti to nuostabaus VI a. prieš m. e. miesto vaizdą. JUNESKO ir Irako vyriausybės nutarimu, Babilono miestas pradėtas atstatyti. Jau atkurta požeminio pasaulio deivės Ninmach šventykla, kyla deivės Ištarės vartai. Bus atstatytas ir pasaulio stebuklas – kabantieji sodai. Rekonstruojant bokštą bus naudojami šiuolaikiniai statybos metodai ir medžiagos: betonas, plieninės perdangos ir t. t.
Nors Babelio bokštas ir neturėjo nieko bendra su kalbų atsiradimu, jis tapo kalbų įvairovės ir iš jos kylančios susikalbėjimo problemos simbolis.
Kalbos kilmė
Kai kurie senovės graikų filosofai manė, kad žmogus išmoko kalbėti mėgdžiodamas gamtos garsus: upelio čiurlenimą, paukščio giesmę, įvairų triukšmą… Galiausiai žmogus sukūrė pirmuosius žodžius, kurie vėliau darėsi vis sudėtingesni. Šios teorijos šalininkai teigia, kad norint mėgdžioti gamtos garsus, reikia turėti tobulos kalbos padargus, o būtent jų ir trūko pirmykščiam žmogui. Kaip tik dėl to tokių garsažodžių daugiau yra išsivysčiusiose negu primityviose kalbose.
Pagal kitą versiją kalba galėjo atsirasti dar pilnai nesusiformavus žmogui, mat kromanjoniečių gerklų vamzdelis 1,5 karto ilgesnis už neandertaliečių, o to pakako išsivystyti artikuliacijai. Noam Chomsky tyrimai demonstruoja, kad žmonės turi įgimtų kalbinių sugebėjimų, kai kurios gramatinės taisyklės yra akivaizdžiai įgimtos, tačiau sunku nustatyti, ar jos yra natūrali mąstymo sugebėjimų dalis (ar atskiriamos nuo mąstymo proceso apskritai).
Vis dėlto, manoma, kad kalba formavosi ir kito drauge su mąstymu, nes ji yra ne tiek mąstymo rezultatas, kiek mąstymo priemonė. Darbas veikė ir keitė ne tik žmogaus išvaizdą, fizinį sudėjimą, bet ir neartikuliuoti laukiniai riksmai ilgainiui virto vis sudėtingesniais garsų junginiais. Pamažu, didėjant genties, bendruomenės narių skaičiui, toje pačioje teritorijoje būdavo daug sunkiau išsimaitinti, tad dalis pirmykščių žmonių išsikeldavo į kitas neapgyvendintas vietoves. Taip plintant, genčių kalboje pamažu ėmė rastis tarminių (teritorinių) skirtumų: pakisdavo paveldėti žodžiai, atsirasdavo naujų žodžių ir sąvokų. Tuos skirtumus dar labiau didino kalnai, upės ir kitokios gamtinės kliūtys, trukdžiusios žmonėms bendrauti. Ilgainiui iš tarmių susiformavo savarankiškos kalbos.
Kalbų įvairovė, jų skirstymas
Šiuo metu pasaulyje įvairiais skaičiavimais yra nuo 3000 iki 6000 šnekamųjų kalbų. Kalbančiųjų tomis kalbomis skaičius labai skiriasi – nuo kinų kalbos, kurią vartoja daugiau kaip milijardas žmonių, iki nykstančių kalbų, kuriomis šneka vos keletas žmonių.
Daugelį žmonių šnekamųjų kalbų (be jų dar yra dirbtinės kalbos) galima priskirti tam tikrai kalbų šeimai ir grupei. Į šeimas kalbos skirstomos pagal jų giminiškumą, t. y. į vieną šeimą patenka iš vienos prokalbės išsivysčiusios kalbos. Ši prokalbė retai būna tiesiogiai žinoma, kadangi daugelis kalbų turi trumpą rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotą istoriją. Tačiau taikant lyginamuosius metodus tokios prokalbės bruožus galima atkurti pagal dabartines kalbas, naudojantis rekonstrukcijos metodu, dar XIX a. sukurtu August Schleicher. Pavyzdžiui, indoeuropiečių prokalbė yra atkurta rekonstrukcijos būdu (nes ja buvo šnekama dar prieš rašto atsiradimą). Kalbos, kurių nepavyksta priskirti nei vienai kalbų šeimai, vadinamos izoliuotomis.
Kalbų šeimos skirstomos į grupes ir pogrupius pagal kalbų giminiškumo laipsnį (pvz., lietuvių kalba yra indoeuropiečių kalbų šeimos baltų grupės rytų baltų pogrupio kalba).
Skirtingi autoriai įvairiai skirsto kalbas, todėl pasakyti, kiek yra kalbų šeimų, taip pat sunku kaip ir pasakyti, kiek yra pačių kalbų.
Kalbų pasiskirstymas
Europa, šiaurės, rytų ir pietų Azija
• Indoeuropiečių kalbos
• Dravidų kalbos
• Kaukazo kalbos (paprastai manoma, kad tai dvi atskiros kalbų šeimos – Šiaurės Kaukazo ir
kartvelų)
• Altajaus kalbos (dalis kalbininkų ginčija tiurkų kalbų, mongolų kalbų ir tungūzų-mandžiūrų
kalbų giminystę)
• Uralo kalbos
• Huritų-urartu kalbos (išnykusios; kartais su kitomis senovės Mesopotamijos kalbomis
priskiriamos Azijos kalboms)
• Jukagyrų kalbos (kartais priskiriamos Uralo kalboms, kartais laikomos viena jukagyrų
kalba)
• Čiukčių-kamčiadalų kalbos
• Jenisėjaus kalbos
• Andamanų kalbos (dvi šeimos)
Afrika ir pietvakarių Azija
• Semitų-chamitų kalbos
• Nigerio-Kongo kalbos (anksčiau vadintos Kongo-Kordofano kalbomis)
• Nilo-Sacharos kalbos
• Khoisanų kalbos (dar vadinamos bušmėnų hotentotų kalbomis)
Rytų ir pietryčių Azija, Ramiojo vandenyno regionas
• Australijos aborigenų kalbos (daug šeimų)
• Austroazinės kalbos
• Austronezinės kalbos (dar vadinamos malajų-polineziečių kalbomis)
• Miao-jao kalbos (dar vadinamos Hmongų-mienų kalbomis)
• Japonų kalbos (dažnai visos laikomos japonų kalbos tarmėmis)
• Papuasų kalbos (daug šeimų)
• Kinų-tibetiečių kalbos
• Tajų-kadajų kalbos
Šiaurės Amerika
• Eskimų-aleutų kalbinė grupė
• Na-Dene kalbinė grupė
• Amerind kalbinė grupė
Dirbtinės kalbos
• Ido
• Interlingua
• Lojban
• Quenya
• Sindarin
• Tokipona
• Gestų kalbos
Pagrindinės pasaulio kalbos
Anglų kalba – germanų kalbų grupės kalba. Vartojama D. Britanijoje, JAV, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, iš dalies – Airijoje, Kanadoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Indijoje. Ji taip pat viena iš oficialių JT kalbų. Daugelyje šalių anglų kalbos mokoma mokyklose kaip pirmosios užsienio kalbos, anglų kalba yra daugelio tarptautinių organizacijų kalba.
Prancūzų kalba (le français, la langue française) – indoeuropiečių romanų kalbų grupės kalba.Kalbančiųjų pasaulyje yra apie 100 mln. Prancūzų kalba yra daugelio tarptautinių organizacijų oficiali arba darbo kalba (Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Sąjungos, Tarptautinio olimpinio komiteto, Pasaulio prekybos organizacijos, Tarptautinio teisingumo teismo, Interpolo, Pasaulinės pašto sąjungos, Europos transliuotojų sąjungos ir daugelio kitų).
Vokiečių kalba – indoeuropiečių kalbų šeimos germanų kalbų grupės kalba. Vokietijos, Austrijos, Lichtenšteino, Šveicarijos, Liuksemburgo valstybinė kalba. Dar vartojama Prancūzijoje, Vengrijoje, Rumunijoje.
Rusų kalba priklauso rytų slavų kalbų grupei, kuri įeina į indoeuropiečių kalbų šeimą. Rusų kalba yra didžiausia iš slavų kalbų. Ją kaip gimtąją arba antrąją kalbą skirtingais skaičiavimais vartoja 200–280 milijonų žmonių. Rusijoje, kur ji yra oficialioji kalba, rusų kaip gimtąją kalbą vartoja 167 milijonai žmonių. Rusų kalba taip pat yra viena iš 6 oficialių JTO kalbų.
Kalbų rūšys:
• Žmonių kalbos – tai kalbos, kurias bendraudami vieni su kitais vartoja žmonės, pvz., lietuvių, rusų, lenkų kalbos. Šios kalbos natūralios ir kūrėsi ilgą laiką. Žmonių kalbos nuolatkinta ir dabar. Tam tikros tarpusavyje artimos ir giminiškos kalbos yra kalbų šeimos.
• Ženklų (gestų) kalbos – tai dirbtinės kalbos, dažniausiai kurčiųjų. Jose informacija perduodama rankų ženklais, bet ne balsu. Tokiose kalbose nėra kalbos dalių, nediferencijuojamos panašios sąvokos (šaltis – šalta) ir pan. Kurčiųjų kalba yra labiausiai išvystyta ženklų kalba. Pirmasis traktatas apie gestų kalbą kurtiesiems pasirodė 1550 m. 1620 m. Bulweris siekė gestų pagrindu sukurti universalią kalbą. Bonetas ir Dalgarno 1680 m. pasiūlė pirmąjį rankų ženklų alfabetą. Sparti pažanga kuriant gestų kalbą prasidėjo nuo XIX amžiaus. Semiotiniu požiūriu gestų kalbos struktūros pradėtos smulkiau tirti tik šeštajame dešimtmetyje. Kurčiųjų gestų kalbos nėra universalios (t. y. jos nėra visiems kurtiesiems suprantamos be vertimo), nors tokia nuomonė labai paplitus. Skirtinguose kraštuose kalbos skiriasi. Tie patys gestai dažniausiai turi skirtingą reikšmę. Tačiau tam tikru paprasčiausiu lygiu, naudodami pantomimos sugebėjimus, ženklų ikoniškumo savybes, kurtieji gali susikalbėti.
• Gyvūnų kalbos – tai natūralios kalbos, kurias bendraudami vieni su kitais vartoja gyvūnai. Šiomis kalbomis gyvūnai vieni kitiems perduoda tam tikrus pranešimus, pvz., apie pavojų, maisto šaltinius ir kt. Delfinų bendravimo kalba laikoma primityvia kalba ir gretinama su žmonių kalba.
• Dirbtinės kalbos – tai kalbos, sukurtos įvairiems kitiems tikslams, pvz., programavimo kalbos kompiuteriniams algoritmams užrašyti. Kai kurios dirbtinės kalbos sukurtos kaip natūralių kalbų pakaitalai tarptautiniam bendravimui (pvz., esperanto). Jų gramatika dirbtinai supaprastinta, kad jas būtų galima lengviau išmokti. Esperanto gramatika oficialiai remiasi šešiolika paprastų gramatikos taisyklių. Esperanto – viena iš labiausiai paplitusių dirbtinių kalbų. Ji lengvai išmokstama, paprasta vartoti. Šia kalba išleista ir leidžiama knygos, žurnalai, vyksta tarptautinės esperantininkų konferencijos. Esperanto kalbos mokančių ir vartojančių yra ir Lietuvoje. Jos kūrėjas Liudvikas Lazaris Zamenhofas, gimęs Balstogėje, šią kalbą baigė kurti gyvendamas Lietuvoje, Veisiejuose. Taigi esperanto kalba sukurta Lietuvoje. 1887 m. ji buvo pirmą kartą pristatyta išleistoje nedidelėje 40 psl. knygelėje „Tarptautinė kalba“.